Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Yann Martel "Pi gyvenimas", arba Keturiese valtyje, neskaitant tigro

Iš Yann'o Martel'o knygos "Pi gyvenimas" tikėjausi daugiau nei gavau. Bet lenkiu galvą prieš rašytojo sukurtą siužetą - išskirtinį ir neįprastą. Dar patiko viršelis - jis išsiskiria iš lietuviškųjų įprastinių prasto photoshop'o viršelių ir puikiai atspindi knygos esmę.  

Siužetas (apie tai rašoma anotacijoje) toks: po laivo katastrofos gelbėjimosi valtyje keliauja paauglys berniukas, hiena, zebras, orangutangas ir Bengalijos tigras.

Tiesa, dėl natūralios gyvūnų mitybos grandinės lieka tik tigras ir žmogus. Ir kokia toji kelionė vienoje valtyje su plėšriu apie 200 kilogramų sveriančiu gyvūnu, mums pasakoja knyga. 

R. Č. nuotr.
 Jau nesikilnojo lūpa, nežybsėjo dantys, iš jo nesklido joks urzgimas ar riaumojimas. Jis paprasčiausiai stebėjo mane, sekė žvilgsniu, rimtai, bet ne grėsmingai. Jis vis dar trūkčiojo ausis, sukiodamas galvą. Viskas buvo taip, na, katiška. Jis buvo gražus, didelis, storas naminis katinas, 450 svarų rainiukas. 
Jis išleido garsą, prunkštelėjo pro nosį. Pastačiau ausis. Jis dar kartą tai padarė. Buvau apstulbęs. Purkšnoja?
Tiesa, knyga prasideda ne nuo kelionės. Pirmasis šimtas puslapių buvo nuobodūs. Sunerimau perskaičiusi  maždaug iki 50 puslapio - nebuvo nieko įvykę. Ir panašiai iki 100-ojo puslapio. Daug zoologijos sodo aprašymų ir religinė dilema. Vėl - neįprasta, marteliška. Tačiau nesukrečianti. 

Ir, apskritai, visa ši knyga sausoka. Daug (per daug) aprašymų: valties, saulės distiliatorių, lietaus vandens rinktuvų, tigro, hienos... Daug 'ką matau', 'ką veikiu' ir beveik nieko 'ką jaučiu'... 

Knyga, neįjungianti emocijų mygtuko. Kartais nuobodoka. Monotoniška. Nepaisant neįprastų situacijų. Taukšteli į galvą tik pačioje pabaigoje, priešpaskutiniame skyriuje. Taukšteli gerai, nes po to vaikštai porą valandų afekto būsenoje.

Ką iš tiesų gali žmogus? Kokios jo organizmo galimybių ribos? Ir proto? Juk sakoma, kad išnaudojame tik 10 procentų savo smegenų galios. Ką gali mums iškrėsti mūsų kūnas, apsaugodamas nuo stresinės situacijos?..

P. S. Knyga neva turėjo priversti mąstyti apie dievą. Atseit, tie, kurie perskaitys, atsivers į tikėjimą. Deja...  Kaip buvau agnostikė, taip ir likau. Absoliučiai jokių minčių apie tikėjimą ši knyga man nesukėlė, jokių religinių klausimų ar dilemų. Nekilo jokių minčių apie dievą, atvirkščiai, - susimąsčiau apie žmogų ir jo ištvermę.

Mano įvertinimas: 4/5 

Leidykla: "Jotema"
Leidimo metai: 2004
Originalo metai: 2001
Puslapių: 304
Knygą radau: knygyne
Kainavo: 7 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.